Apie veganizmą ir kodėl aš pasirinkau fleksitarinę dietą.
Veganizmas man visada atrodė pagarbus ir sąmoningas pasirinkimas – tiek gyvūnų atžvilgiu, tiek dėl aplinkosaugos ar sveikatos priežasčių. Visgi, ilgainiui supratau, kad man svarbiausia – balansas ir lankstumas. Dėl to pasirinkau fleksitarinę dietą – daugiausia valgau augalinį maistą, tačiau kartais, pagal poreikį ar aplinkybes, įtraukiu ir gyvūlinės kilmės produktų.
Fleksitarizmas man leidžia jaustis gerai tiek fiziškai, tiek emociškai – tai būdas išreikšti rūpestį savo kūnu ir planeta, bet tuo pačiu neišsigąsti „netobulumo“.
Ne visada įmanoma valgyti 100 % veganiškai, ypač keliaujant. Todėl man svarbiau – ilgalaikė tvarumo kryptis, o ne griežti apribojimai.
Kelionės po dvejų metų visiško veganizmo tapo ta pagrindine motyvacija, kuri paskatino mane žengti vieną žingsnelį atgal – grįžti prie fleksitarinės dietos. Dievinu keliones, bet lygiai taip pat mėgstu ragauti vietinį maistą, susipažinti su tradicijomis ir kultūra. Ne paslaptis, kad kulinarija dažnai yra svarbi kultūrinio paveldo dalis. O kaip žinia – veganiška virtuvė kol kas retai kur sudaro jo pagrindą.
Be to, pasirinkus veganizmą, tenka atsisakyti visų su gyvūnais susijusių produktų – vilnos megztinių, šilko palaidinių ar natūralios odos rankinių ir batų. Tačiau per daugelį metų dirbdama mados srityje supratau, kad būtent natūrali oda, jei ji kokybiška ir tinkamai prižiūrima, daro mažiau žalos aplinkai nei sintetiniai pakaitalai, pavyzdžiui, PU oda. Pastaroji dažnai po kelerių metų pradeda irti, praranda formą, ir galiausiai atsiduria sąvartyne, prisidėdama prie aplinkos taršos.
Tuo pačiu metu, nors pati pasirinkau augalinę mitybą, nenorėjau jos primesti savo vaikams ir pereiti prie 100 % augalinės jų mitybos. Noriu, kad jie augtų laisvi, mokytųsi klausytis savo kūno ir rinktųsi tai, ko jiems tuo metu iš tikrųjų reikia. Tai tikrai nereiškia, kad jie valgo greitą maistą ar geria „Coca-Colą“.
Beje, turiu tikrą istoriją iš mūsų šeimos apie „Coca-Colą“. Vaikai jos yra ragavę tik per kitų vaikų gimtadienius – ir jiems ji tiesiog nepatiko. Namuose šio gėrimo (kaip ir kitų gazuotų bei saldintų) niekada nebuvo, todėl nuo mažens jie žino, kad tai nėra sveikas pasirinkimas. Ir tai nėra griežtų draudimų pasekmė – jie patys sąmoningai renkasi jos negerti. Kai šių gėrimų nevartojame ir mes, suaugusieji, vaikams net paragavus nesusiformuoja potraukis – jiems tiesiog neskanu.
Tiek augalinės, tiek gyvūlinės kilmės produktus renkamės atsakingai – visada iš ekologiškų ūkių. Mūsų sūnus (13 metų) labai mėgsta mėsą ir žuvį, taip buvo nuo pat vaikystės. Tuo tarpu dukra (8 metai) savarankiškai renkasi tik vegetariškus ar veganiškus patiekalus – dievina tofu, bet visiškai nemėgsta nei mėsos, nei žuvies.
Abu vaikai augo vienodomis sąlygomis – jiems buvo siūlomas tas pats maistas, tačiau niekada nebuvo verčiami valgyti to, ko nenori. Nuo mažens skatinu juos klausytis savo vidinio balso ir kūno poreikių: nepersivalgyti, valgyti sąmoningai, pasmaguriauti – bet visada su saiku. Niekada neverčiame suvalgyti visko, kas yra lėkštėje, ir tuo pačiu, net jei tai pietūs ar vakarienė, jie gali rinktis nevalgyti, jei tuo metu nejaučia alkio, ar valgyti kiek vėliau.
Štai kelios pagrindinės priežastys, kodėl skirtingi vaikai gali turėti skirtingus valgymo poreikius:
1. Genetika ir prigimtis
Kiekvienas žmogus gimsta su unikaliu biologiniu „kodu“. Tai apima skonio receptorius, virškinimo sistemos ypatybes, metabolizmą ir net nuotaikos bei nuovargio ryšį su maistu. Vienas vaikas gali nuo mažens jausti potraukį baltymams (pvz., mėsa, žuvis), o kitas – daržovėms ar angliavandeniams.
2. Skonio pojūčio jautrumas
Kai kurie vaikai yra natūraliai jautresni tam tikriems skoniams ar tekstūroms. Pavyzdžiui, vienam vaikas mėsa gali atrodyti per „sunkus“ maistas, tuo tarpu tofu ar daržovės gali būti priimtinesni ir malonesni tiek skoniu, tiek pojūčiu burnoje.
3. Temperamentas ir asmenybė
Vaikai, net ir augantys tuo pačiu pagrindu, turi skirtingus temperamentus. Vieni yra labiau eksperimentuojantys, kiti – labiau atsargūs. Kai kurie nori kontroliuoti savo pasirinkimus labiau nei kiti – ir maistas tampa viena iš saviraiškos formų.
4. Kūno poreikiai skirtingais augimo etapais
Skirtingu gyvenimo momentu vaikų organizmas gali „prašyti“ skirtingų maistinių medžiagų. Pvz., augimo šuolio metu vienas vaikas gali norėti daugiau baltymų ar riebalų (pvz., mėsos), o kitas – lengvesnio, augalinio maisto.
5. Ankstyva patirtis ir asociacijos
Net jei siūlėme tą patį maistą, vaikai galėjo turėti skirtingas emocines asociacijas. Galbūt vienas prisimena pozityvų laiką valgant žuvį su tėčiu, o kitas – pirmą stipresnę neigiamą reakciją į tam tikrą skonį ar kvapą.
6. Sąmoningumo ugdymas
Kadangi nuo mažens leidome vaikams rinktis – ne bet ką, o tik sveiką ir vertingą maistą – ir skatindavome juos klausytis savo kūno, jie išmoko tai daryti. Šis pasitikėjimas jų gebėjimu jausti bei rinktis leido natūraliems jų skirtumams atsiskleisti dar aiškiau nei šeimose, kur vaikams maisto pasirinkimo laisvė yra gerokai apribota: kai tenka suvalgyti visą lėkštės turinį iki galo arba valgyti tik tai, kas tuo metu pagaminta, be galimybės išreikšti savo nuomonę ar pasakyti „aš to nenoriu“ ir rinktis kitą alternatyvą.
Nes ilgalaikis pokytis gimsta ne iš griežtų taisyklių, o iš švelnaus, tvaraus santykio su savimi ir pasauliu.
O kaip pasitikrinti, ar rūpiniesi ne tik vaikais, bet ir savimi – pasidalinsiu ateinančiame įraše, jau kitą savaitę. Nes svarbi ne tik mityba. Mūsų savijautą kuria daugybė kitų veiksnių: poilsis, judėjimas, santykiai, emocinė pusiausvyra ir t.t.
Pradėkite nuo mažų žingsnelių.
Tiesiog pamažu įtraukite vis daugiau augalinės kilmės produktų ten, kur anksčiau jų nenaudojote.
Pavyzdžiui - šaltibarščiuose.
Pamenu, mano mama šaltibarščius gamindavo net ne iš kefyro, kuris bent jau būtų artimesnis sveikesniam pasirinkimui dėl savo natūralios fermentacijos. Vietoj to ji naudodavo karvės pieną ir grietinę, beveik visai nepraskiesdama vandeniu – šaltibarščiai būdavo labai tiršti, sotūs ir riebūs. Jie tikrai buvo skanūs, bet ar sveiki? Čia jau kitas klausimas.
O aš šiandien darau kitaip – savo šaltibarščiams nenaudoju net kefyro. Tik augalinės kilmės pieną ir jogurtą. Ir galiu drąsiai pasakyti : veganiški šaltibarščiai – vienas mano mėgstamiausių vasaros patiekalų.
Tokie maži pokyčiai yra mano tylūs žingsniai į sąmoningesnį santykį su maistu. Jie nereikalauja tobulumo ar kraštutinumų, tik smalsumo, atvirumo ir noro rūpintis savimi bei pasauliu kiek švelniau.
Kartais pakanka vieno dubenėlio augalinių šaltibarščių, kad pajusčiau: pokytis gali būti ne sunkus, o švelnus, gražus. Ir svarbiausia – mano pačios.
Veganiški Šaltibarščiai
Porcijos: 2
Trukmė: 15-20 min.
Ingredientai:
pusė stiklinės virtų tarkuotų burokėlių,
1 stiklinė natūralaus nesaldinto sojų jogurto,
1 stiklinė vandens,
No comments:
Post a Comment