I’m back. Nostalgijos trupiniai.

Porą savaičių man galvoje kirbėjo šis įrašas, ir pagaliau prisėdau – sudėliojau žodžius į vieną visumą.

Grįžtu. 

Ir šįkart – visa širdimi, tikėdama, kad pasiliksiu ilgam. Dešimtmečio kelionė per pokyčius, išbandymus ir atradimus mane vėl atvedė į pradžių pradžią – ten, kur galiu kvėpuoti laisvai ir būti tiesiog Renata: dabar jau mama su patirtimi, virtuvės fėja, menininke, kūrėja, savo gyvenimo pasakotoja, meilės ambasadorė. 

Galbūt netrukus pavyks į savo ekrano kulinarinius pasidalinimus įtraukti ir visą šeimą, nes šiandien virtuvėje esu ne viena – kartu su manimi čia sukiojasi ir vyras, ir vaikai. 

Visi esame entuziastingi virtuvės fanatikai, tad kartais net tenka pasiginčyti, kas šiandien stos prie puodų, o kas liks „už kadro“. Virtuvė mūsų maža – visi joje tilpti negalime, nes užpakaliais trintis tiesiog nėra kur. 

Per pastarąjį dešimtmetį vyras Gabrielius virtuvėje užėmė vis tvirtesnę poziciją. Drąsiai galiu sakyti, kad būtent aš supažindinau jį su sveikesnės mitybos principais – pradėjau gaminti daug augalinės kilmės patiekalų, supažindinau su gydytojo Mark Heimann sveikos gyvensenos idėjomis. Ir vis dėlto, pastaraisiais metais mano mokinys pranoko mokytoją.

Pamenu, kaip jis – mano vyras, tikras italas – pusryčiams valgydavo vien saldžius patiekalus (šiame įraše trumpai rašiau apie tradicinius italų pusryčius) ir dievindavo makaronus. O dabar pusryčiams kerta tofu su agurkais, vaisiais ir riešutais. Atsisakė ne tik perdirbto maisto, glitimo, krakmolingų daržovių, kavos ir alkoholio, bet ir cukraus – visiškai. Net šaukštelio mano naujo torto ar glotnučio su cukrumi, agavų sirupu, medumi ar kitu natūraliu saldikliu neparagauja. Kodėl? Nes tai tapo jo gyvenimo būdu, jo identitetu. Grožis šitame procese – mūsų vienas kito neribota laisvė, net jei mano įsitikinimai („galima“ tik su saiku) nesutinka su jo. Jo vienintelės „cheat days“ yra tik per Kalėdas ir Velykas.

Šiek tiek istorijos.

Pamenu, kai laukiausi savo vyresnėlio Vėjo, kuriam dabar jau trylika, labai daug gaminau – tai buvo patys turtingiausi metai „Išbandytų receptų“ istorijoje. Gaminau ir daug publikavau net tada, kai jis gimė, o tada netrukus pradėjau kurti savo papuošalus. Vos per kelerius metus ši nauja veikla atvedė mane iki tarptautinių žinomų įmonių (ir atitolino nuo mano mylimo tinklaraščio, tiesiog nebuvo kada), kuriose iki šiol dirbu papuošalų dizainere Šveicarijoje. 

Mano kurtais papuošalais puošėsi Jennifer Lopez, Camila Cabello, Hailey Bieber, Laetitia Guarino (buvusi Mis Šveicarija), vokiečių reperis Reezy ir kitos garsios asmenybės. Papuošalai buvo publikuoti žurnaluose Vogue, Elle, L’Officiel, Preziosa, Collection, Annabelle bei kituose, taip pat pristatyti „Artgenève“ – šiuolaikinio ir modernaus meno mugėje Ženevoje, Šveicarijoje. 

Taip pat mano kurto kaklo papuošalo piešinys puikuojasi Gübelin Brangakmenių muziejuje, Liucernoje, Šveicarijoje (aplankykite, jei kada lėksite pro šalį). Šis papuošalas kainavo daugiau nei 350 tūkstančių eurų ir buvo parduotas privačiam klientui dar prieš jo oficialų pristatymą.

Šiandien prisėdau ir perskaičiau savo laiškus sau, kuriuos parašiau labai seniai. Raudonu tušu – laiškas sau prieš surandant savo gyvenimo meilę, kupinas vilties, kad man pavyks. 

Juodu tušu – laiškas sau jau suradus savo žmogų (dar iki vaikų), persikėlus į Italiją be plano, darbo, visiškoje nežinioje, bet su tikėjimu, kad viskas bus gerai. 

Šių laiškų neskaičiau ištisus dešimtmečius, tačiau tai, ką radau perskaičius, mane nuramino. Gyvenimas visada vyksta pagal planą, ir šiandien aš esu ten, kur turiu būti. Šie laiškai moko gyventi šiame momente, o ne ateitimi, ir tuo pačiu neužstrigti praeityje.

Kol kas laiškų turinio dar nenoriu publikuoti viešai, nes jie labai jautrūs, bet tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu pasidalinti jais savo išbandytų "gyvenimo" receptų knygoje.

Bet čia "Išbandytuose Receptuose", net ir po daugybės garsenybių vaikymosi metų, vaikščiojimų tik su aukštakulniais non stop (kas gerokai iškreipė mano pėdas), aš galiu drąsiai teigti, kad esu ta pati Renata, kuri kadaise rašė sau laiškus apie tai, kad net jei neturi mylinčios, palaikančios ir pasiturinčios šeimos, vis tiek gali rasti savo meilę (aš ją radau 2007-aisiais – savo mylimą vyrą italą Gabrielių), sukurti šeimą (su juo auginame du nuostabius vaikus), susikurti puikią karjerą (tikriausiai pavyko, bet jei perskaitysite šį įrašą, suprasite, kad galbūt dėl kitų dalykų aš vaikiausi to tarptautinio pripažinimo) ir sukurti jaukius, emociškai stabilius namus (stengiuosi).

Nenuostabu, kad tiek daug metų nebuvau čia – buvau labai nutolusi nuo viso pasaulio, o ypač nuo savęs.

O kodėl dabar grįžtu?

Galų gale tai Vėjas, mano sūnus. Jo entuziazmas virtuvei, begalinis noras kurti ir svajonė tapti garsiu šefu privertė mane sustoti ir susimąstyti. Tai tarsi mano 360 laipsnių kampas, tarsi vidinis orientyras ir kompasas, kuris tyliai sako: viskas vyksta taip, kaip turi vykti, viskas grįžta su kaupu – tereikia tik jausti ir tuo tikėti. Tas žinojimas, tas vidinis pojūtis, kurio negali aprašyti žodžiais, visada veda teisinga kryptimi. Kaip sakoma, obuolys nuo obels netoli nurieda. Bet kuriuo atveju Vėjo entuziazmą virtuvei priimu kaip ženklą iš visatos – ir grįžtu, nes tiesiog negaliu negrįžti.

Ir kol rašau šiuos paskutinius žodžius, man skruostais rieda ašaros. Net nežinau kodėl, bet tai – tikra emocija, kurioje noriu pabūti ilgiau.

O dabar labai norėčiau išgirsti ir jūsų istorijas: kuo gyvenate, kas jus įkvepia, kokias pergales švenčiate? Pasidalinkite komentaruose – man bus nepaprastai įdomu sužinoti jūsų istorijas!