Pirmiausia noriu pakalbėti apie rimtus dalykus – apie emocinę sveikatą.
Džiugu, kad šiandien apie tai kalbama vis garsiau. Tačiau kartu matau, kiek daug žmonių vis dar nesupranta, iš kur kyla emocinės problemos. Prisipažinsiu – ir pati ilgai nesigilinau. Galbūt todėl, kad atrodė, jog viskas yra gerai? Šeima, karjera, kelionės... Buvau panirusi į dabartį, į visus tuos „pozityvius dalykus“, storu sluoksniu užmaskuodama praeities skausmus. Kartais tie skauduliai vis išlįsdavo – paverkdavau, pasiguosdavau vyrui, kuris yra ir mano geriausias draugas, ir viskas lyg praeidavo.
Kai augau, o vėliau ir studijų metais, apie emocinę sveikatą beveik niekas nekalbėjo. Psichologai buvo skirti tik tiems, kurie turėjo „rimtų“ problemų – nors dabar tas skirstymas atrodo keistas: tarsi vienos problemos būtų „pakankamai rimtos“, o kitos – nevertos dėmesio.
Bet apie ką aš čia iš tikrųjų?
Pradėkime nuo pradžių. Užaugau disfunkcinėje šeimoje. Tėtis piktnaudžiavo alkoholiu (ir vis dar tai daro), o mama stengėsi užkamšyti visas spragas. Dirbo, rūpinosi ūkiu – karvėmis, kiaulėmis, vištomis – ir visa šeima, kad būtume pavalgę, aprengti.
Kas tokioje aplinkoje galėjo galvoti apie vaikų emocinę sveikatą, apie vidinį saugumą ar stabilumą?
Manau, daugeliui tai pažįstama. Tai buvo „kiti laikai“ – augome žaisdami laukuose, degindami plastiką laužuose kur ten pat kepėme bulves, septynių metų mėgindami perplaukti tvenkinį be suaugusiųjų priežiūros, o žiemą – eidami per ploną ledą, kuris bet kada galėjo įlūžti...
Po daugelio metų, kai pati tapau mama, mane tarsi antausiu trenkė mano praeities realybė – supratau, kad iš tiesų viskas buvo labai blogai. Kad tų, kurie turėjo būti šalia – užjausti, padėti, apsaugoti – tiesiog nebuvo. Mama kiek galėjo rūpinosi mano fizine sveikata, kad būčiau pavalgiusi, aprengta. Bet ne emocine. Tėtis tarsi buvo, bet iš tiesų – jo nebuvo, net jei gyvenome tuose pačiuose namuose. Ir visa tai paliko žymes.
Štai problemų sąrašas, su kuriomis dažnai susiduria suaugę vaikai, augę emociškai neprieinamoje arba disfunkcinėje šeimoje:
1. Žema savivertė
– Jaučiasi nevertingi, nepakankami, nuolat abejoja savimi.
2. Emocinis atšalimas
– Sunku atpažinti, išreikšti ar priimti jausmus – tiek savo, tiek kitų.
3. Artimų santykių sunkumai
– Bijoma intymumo arba per stipriai prisirišama, dažnai kartojami toksiški modeliai.
4. Nuolatinis kaltės ir gėdos jausmas
– Jaučia atsakomybę už kitų jausmus ar problemas, net kai tai nėra jų kaltė.
5. Perfekcionizmas ir perdegimas
– Bando „užsitarnauti“ meilę per pasiekimus, dažnai pervargsta.
6. Nerimas ar depresija
– Nuolatinė įtampa, vidinis tuštumos jausmas, nuovargis.
7. Sunkumai pasitikėti kitais
– Įtarumas, emocinis atsiribojimas arba nuolatinis baimės jausmas būti paliktam.
8. Savęs aukojimas
– Nepaiso savo poreikių, nuolat stengiasi įtikti kitiems.
9. Priklausomybės (medžiagos, darbas, santykiai)
– Ieško nusiraminimo išorėje, kad pabėgtų nuo vidinio diskomforto.
10. Tapatumo krizė
– Nežino, kas yra, ko nori ar ką jaučia – gyvena „kitų gyvenimą“.
Aš nesu psichologė, bet iš savo patirties galiu pasakyti: patyriau visus dešimt išvardytų dalykų. O gal net ir daugiau. Be emocinės nepriežiūros buvo ir nuolatiniai barniai, apkalbos, įtampa namuose, įvairūs nesutarimai – visa tai paliko savo pėdsaką.
Nenoriu dalinti patarimų, kaip spręsti emocines problemas ar gydyti vaikystės traumas. Tačiau šiemet nusprendžiau atviriau dalintis savo istorija – tuo, kas man padėjo pasijusti geriau. Nes tikiu: jei padėjo man, galbūt padės ir tau.
Ir apskritai – turime pradėti normalizuoti tai, kad emocinė sveikata yra ne mažiau svarbi nei fizinė.
Ir tai nėra priekaištas. Mūsų tėvai patys nebuvo susitvarkę su savo problemomis ir traumomis. Jie gyveno su tuo, ką žinojo, ir davė tiek, kiek tuo metu galėjo duoti. Tai nereiškia, kad to, ką gavome, mums pakako – tiesiog buvo taip, kaip buvo.
O mano pareiga šiandien – paleisti visus skaudulius, išgedėti tai, ko neturėjau ir ko niekada negalėsiu turėti, ir stengtis būti geresne mama savo vaikams.
Per pastaruosius metus, kol buvau pristabdžiusi tinklaraščio rašymą, daug dirbau (mano pagrindinis darbas – profesionali papuošalų dizainerė), bet tuo pačiu ir augau (emociškai) – kiek tik galėjau rūpinausi savimi.
Perskaičiau daugybę knygų, lankiausi pas psichoterapeutą, klausiau daugybės tinklalaidžių apie vidinį augimą. Sportavau. Dviem metams tapau vegetare – vėliau grįžau prie flexitarinės mitybos. Mokiausi medituoti, klausytis savo kūno ir vidinio balso.
Buvo laikotarpių, kai atrodė, kad niekas nepadeda – arba padeda tik trumpam.
Kol galiausiai atradau ją.
TĄ knygą.
Knyga, kuri kardinaliai pakeitė mano gyvenimą, yra „Suaugę emociškai nebrandžių tėvų vaikai. Kaip pagyti nuo žaizdų, kurias paliko emociškai tolimi, atstumiantys ar į save įsitraukę tėvai“ (originalus pavadinimas: Adult Children of Emotionally Immature Parents), kurią parašė Lindsay C. Gibson, klinikinės psichologijos mokslų daktarė. Knyga išleista lietuvių kalba 2022 metais leidyklos „Vaga“, o vertėja – Laura Vilčinskaitė.
Jei mano pasakojimas tau pasirodė artimas, įkvepiantis ar palietė tai, ką dažnai slepiame iš gėdos, noriu, kad žinotum: tu nesi viena / vienas.
Esu atvira nuoširdžiam pokalbiui šia tema. Jei kam norisi pasidalinti savo patirtimi – komentaruose ar privačiose žinutėse – atsakysiu visiems be išimties. Taip pat, jei kažkas norėtų pakviesti mane į tinklalaidę ar kitą pokalbį, kur galima kalbėti apie vaikystės patirtis, emocinį augimą ar kelią į sąmoningą tėvystę – esu pasirengusi.
Tik kalbėdami, dalindamiesi ir normalizuodami įvairias patirtis galime pasijusti geriau. Kai nustojame slėpti, gėdytis ar lyginti savo kelią su kitų, atsiranda vietos išgijimui, ryšiui ir atjautai – tiek sau, tiek kitiems.
Juk kas gali mus suprasti geriau nei žmonės, kurie patys yra išgyvenę kažką panašaus? Kartais paprastas žinojimas, kad nesi vienas, jau padeda žengti pirmą žingsnį link gijimo.
