Juoduogio šeivamedžio sirupas

Juoduogio šeivamedžio uogos rugsėjo pradžioje.

 Juoduogis šeivamedis: kodėl verta prisirinkti šių uogų ir pasigaminti sirupo namuose?

Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį mano akys vis dažniau krypsta į beveik juodomis uogų kekėmis apsipylusius šeivamedžius. Pavasarį rinkau jų kvapnius baltus žiedus arbatai ir kombučiai (kada prie progos pasidalinsiu ir šiuo receptu), o vasarai baigiantis ateina visai kitoks šeivamedžio sezonas – tamsių, blizgančių uogų.

Juoduogio šeivamedžio žiedai gegužės pabaigoje.

Juoduogis šeivamedis (Sambucus nigra) – vienas tų laukinių augalų, kuriuos žmonės Europoje pažinojo gerokai anksčiau, nei atsirado spalvingi buteliukai su šeivamedžio ekstraktais vaistinių lentynose.

Aš asmeniškai tokių papildų nenaudoju, rekomenduoti negaliu, todėl nekalbėsiu apie jų stebuklingas gydomąsias galias. Man kur kas įdomesnė kita šio augalo pusė – prinokusias šeivamedžio uogas galima parsinešti tiesiai iš gamtos ir paversti gardžiu sezoniniu sirupu, kurį vėliau galiu naudoti įvairiausiems patiekalams, gėrimams ir desertams pagardinti. O jei kartu gaunu ir šiek tiek gamtos teikiamos naudos – kodėl gi ne?

Rugsėjo pradžios laimikis (miškas Šveicarijoje). Prisirinkau mažgaug 0,5kg uogų.

Idėjos, kur panaudoti šeivamedžio sirupą:

Dauguma žmonių šeivamedžio sirupą vartoja tarsi vaistą – po šaukštą kartą ar du per dieną ar panašiai. 

Jis nepaprastai universalus. Štai keletas idėjų, kur galima panaudoti šeivamedžio sirupą.

• Gėrimams ir kokteiliams. Pavyzdžiui, į stiklinę su ledukais įpilkite šlakelį šeivamedžio sirupo ir užpilkite gazuotu mineraliniu vandeniu. Labai skanu!
• Šeivamedžio ledams
• Sirupu galima apšlakstyti vanilinius ledus, blynus, jogurtą ar varškę.
• Padažams prie mėsos (pvz. garsiajam Cumberland padažui)
• Naudoti jį kaip glazūrą paukštienai (pvz. per Kalėdas).
• Juo galima gardinti desertus (panna cotta, sūrio pyragą ir t.t.)

Panaudojimo galimybės beveik beribės. O kadangi šeivamedžiai auga beveik visoje Europoje, JAV ir Kanadoje, nėra jokios priežasties, kodėl negalėtumėte išeiti į gamtą ir jų prisirinkti patys.

Pernai Facebook paskyroje su sekėjais komentavome kur ir kaip naudojame žiedus ir uogas. Visus komentarus rasite čia.

Kada rinkti šeivamedžio uogas?

Prinokusių šeivamedžio uogų galima rasti maždaug nuo rugpjūčio vidurio iki spalio mėnesio. Jei vasara karšta, uogos gali sunokti ir anksčiau.

Geriausias metas rinkti šeivamedžio uogas – kai jos tampa tamsiai violetinės, beveik juodos spalvos. Svarbu, kad uogos būtų visiškai prinokusios, nes neprinokusios gali sukelti virškinimo sutrikimų. Todėl rinkite beveik juodas uogas. Keletas raudonesnių uogų kekėje nėra problema, tačiau žalias, neprinokusias uogas būtinai pašalinkite.

Kur ieškoti šeivamedžio uogų?

Juoduogį šeivamedį (Sambucus nigra) galima rasti gyvatvorėse, krūmynuose ar augantį kaip nedidelį medį – jo forma priklauso nuo augimo sąlygų. Šeivamedžių verta dairytis parkuose, pamiškėse, pakelėse ir kaimo vietovėse, ar auginti savo sode.

Prieš rinkdami uogas būtinai įsitikinkite, kad augalą teisingai atpažinote kaip juoduogį šeivamedį. Galbūt tą patį augalą pastebėjote dar pavasarį ar vasaros pradžioje, kai jis pasipuošia skėčio formos kekėmis su daugybe smulkių kreminės spalvos žiedelių. Žiedams nubyrėjus jų vietoje susiformuoja uogos, kurios nokdamos iš žalios spalvos palaipsniui tampa violetinės ir galiausiai – beveik juodos.

Šeivamedžio žiedai pavasarį (nuo gegužės vidurio iki birželio pradžios).

Ir dar vienas patarimas – prinokusias šeivamedžio uogas labai mėgsta paukščiai. Jei žinote, kur auga šeivamedis, artėjant uogų sezonui verta kartkartėmis patikrinti, kaip jos noksta. Nelaukite per ilgai – kartais vos prinokusias tamsias uogas paukščiai nulesa greičiau, nei spėjame jas nusiskinti. Tad kai kekės tampa sodriai violetinės, beveik juodos spalvos, metas paskubėti ir dalį derliaus pasiimti sau.

Kuo įdomios šeivamedžio uogos?

Juoduogio šeivamedžio uogose natūraliai yra įvairių augalinių junginių, tarp jų – polifenolių ir antocianinų. Būtent antocianinai suteikia uogoms tokią intensyvią violetinę–juodą spalvą.

Polifenoliai – didelė augaluose natūraliai aptinkamų bioaktyvių medžiagų grupė. Augalui jie padeda apsisaugoti nuo aplinkos poveikio, o žmogaus mityboje pirmiausia vertinami dėl savo antioksidacinių savybių. 

Antocianinai yra viena polifenolių grupių. Jų randame ne tik šeivamedžio uogose, bet ir mėlynėse, gervuogėse, juoduosiuose serbentuose, vyšniose, violetinėse vynuogėse bei kituose tamsiai raudonuose, mėlynuose ir violetiniuose augaliniuose produktuose. 

Mokslininkai antocianinais domisi dėl galimo jų poveikio širdies ir kraujagyslių sveikatai, uždegiminiams procesams, gliukozės apykaitai bei žarnyno mikrobiotai. Tačiau svarbu nepaversti to teiginiu, kad viena konkreti uoga apsaugo nuo ligų – daugiausia naudos sveikatai suteikia įvairiais augaliniais produktais turtinga mityba.

Šeivamedžio uogose taip pat yra vitamino C. Deja, verdant (kas yra būtina) dalis vitamino C suyra.

Šeivamedis turi ir labai seną liaudies medicinos istoriją – jo preparatai tradiciškai vartoti peršalimo ir gripo sezonu. Šiandien turime ir nedidelių klinikinių tyrimų, kuriuose pastebėta, kad juoduogio šeivamedžio preparatai gali sumažinti kai kurių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų simptomų trukmę ar intensyvumą. Tačiau moksliniai duomenys kol kas nėra pakankamai stiprūs, kad šeivamedį galėtume vadinti priemone, apsaugančia nuo peršalimo ar gydančia infekcijas.

Labai svarbu: žalių šeivamedžio uogų nevalgome.

Čia yra viena taisyklė, kurios nereikėtų praleisti.

Šeivamedžio uogos prieš valgant turi būti termiškai apdorotos.

Neprinokusiose ir žaliose uogose, taip pat lapuose, stiebuose ir kitose augalo dalyse yra cianogeninių junginių. Suvalgius netinkamai paruošto šeivamedžio gali atsirasti pykinimas, vėmimas ar viduriavimas. 

Rinkite tik visiškai prinokusias, tamsiai violetines–juodas Sambucus nigra uogas, pašalinkite lapelius ir kuo daugiau kotelių, uogas nuplaukite ir būtinai išvirkite.

Tai nėra uoga, kurią einant mišku reikėtų skinti nuo krūmo ir ragauti žalią.

Šeivamedžio uogų sirupas (I variantas)

Bendra informacija

• Paruošimo laikas: 45 minutės
• Virimo laikas: 10 minučių
• Bendra trukmė: apie 55 minutes
• Išeiga: apie 2–2,4 l sirupo

Ingredientai

• 1,35 kg prinokusių juoduogio šeivamedžio uogų, nuimtų nuo kotelių
• cukraus – tiek gramų, kiek mililitrų gausite šeivamedžio sulčių (žr. paaiškinimą žemiau)

Svarbiausia šio recepto taisyklė: cukraus kiekis nustatomas tik išspaudus sultis. 1 litrui šeivamedžio sulčių naudojama maždaug 1 kg cukraus. Jei gaunate 800 ml sulčių – naudokite apie 800 g cukraus; jei 1,2 l – apie 1,2 kg cukraus.

Gaminimas

1. Paruoškite šeivamedžio uogas

• Uogas kruopščiai nuimkite nuo kotelių. Patogus būdas – kekes prieš valant trumpam įdėti į šaldiklį. Sušalusios uogos nuo šakelių atsiskiria gerokai lengviau.
• Pašalinkite lapelius, kotelių likučius bei neprinokusias uogas.
• Paruoštas uogas suberkite į didelį dubenį su labai šaltu vandeniu.
• Įvairios lengvos priemaišos – sudžiūvusių žiedų dalelės, smulkūs lapeliai ar vabzdžiai – iškils į paviršių. Jas nupilkite.
• Uogas nusausinkite.

2. Sutrinkite uogas

• Uogas suberkite į didelį puodą.
• Gerai sutrinkite bulvių grūstuve arba elektriniu rankiniu trintuvu.
• Jei naudojate rankinį trintuvą, trinkite tik keletą sekundžių mažu greičiu.
• Stenkitės nesusmulkinti sėklų – jos gali suteikti sirupui kartumo.

3. Pakaitinkite

• Nuolat pamaišydami uogų masę užvirinkite.
• Užvirus nukelkite nuo kaitros.

4. Išspauskite sultis

Jei turite maisto malūnėlį arba tyrės sietelį, naudokite smulkiausią sietelį ir pertrinkite karštą uogų masę.

Pertrintas sultis dar kartą perkoškite per labai smulkų sietelį, kad neliktų sėklų ir stambesnių minkštimo dalelių.

Iš 1,35 kg uogų turėtumėte gauti maždaug 1 litrą ar šiek tiek daugiau sulčių, tačiau tikslus kiekis priklausys nuo uogų sultingumo.

Jeigu neturite maisto malūnėlio, uogų masę galite perkošti per tankią marlę ar specialų sulčių filtravimo maišelį.

5. Pamatuokite sultis

Tai svarbiausias recepto etapas.

Pamatuokite, kiek mililitrų šeivamedžio sulčių gavote.

Tada pasverkite maždaug tokį patį kiekį cukraus gramais:

• 500 ml sulčių → ~500 g cukraus
• 750 ml sulčių → ~750 g cukraus
• 1 l sulčių → ~1 kg cukraus
• 1,25 l sulčių → ~1,25 kg cukraus

6. Išvirkite sirupą

• Šeivamedžio sultis supilkite į švarų puodą.
• Suberkite cukrų.
• Maišydami kaitinkite, kol cukrus visiškai ištirps.
• Užvirinkite.
• Putas nugriebkite.
• Nukelkite nuo kaitros.

7. Supilstykite

Dar karštą sirupą supilstykite į švarius, sterilizuotus stiklainius ir sandariai uždarykite.

Atvėsusį sirupą saugiausia laikyti šaldytuve. Jeigu norite sirupą konservuoti ilgam laikymui kambario temperatūroje, reikėtų naudoti patikrintą konservavimo metodą, nes vien didelis cukraus kiekis savaime negarantuoja saugaus ilgalaikio laikymo.

Svarbu

Šiam receptui naudojamos tik visiškai prinokusios juoduogio šeivamedžio (Sambucus nigra) uogos. Kotelius, lapus ir neprinokusias uogas būtina pašalinti, o pačias uogas – termiškai apdoroti.

• Jei naudojate rankinį (panardinamą) trintuvą, trinkite tik keletą sekundžių mažu greičiu.
• Stenkitės nesusmulkinti sėklų – jos gali suteikti sirupui kartumo.

Šeivamedžio uogų sirupas su medumi (II variantas)

Bendra informacija

• Paruošimo laikas: 45 minutės
• Virimo laikas: 10 minučių
• Bendra trukmė: apie 55 minutes
• Išeiga: apie 1,5–2 l sirupo

Ingredientai

• 1,35 kg prinokusių juoduogio šeivamedžio uogų, nuimtų nuo kotelių

• medaus – apie 500–700 g kiekvienam 1 litrui gautų šeivamedžio sulčių

Svarbu: medų geriausia įmaišyti jau į išvirtas ir šiek tiek atvėsusias šeivamedžio sultis, o ne virti kartu. 1 litrui šeivamedžio sulčių naudokite apie 500–700 g medaus, priklausomai nuo norimo saldumo ir tirštumo. Jei gaunate 800 ml sulčių – naudokite apie 400–560 g medaus; jei 1,2 l – apie 600–840 g medaus.

Kadangi šiame variante cukraus koncentracija mažesnė nei klasikiniame sirupe, sirupą su medumi laikykite šaldytuve arba užšaldykite mažomis porcijomis.

Aš gaminau sirupą su cukrumi, kurį laikysiu šaldytuve.

Šeivamedžio uogų sezonas jau čia! Pas mus Šveicarijoje buvo labai karšta vasara todėl šeivamedžio sezonas jau į pabaigą. Ateinančiomis savaitėmis pasidalinsiu keliais kiek netikėtais receptais su naminiu šeivamedžio sirupu.

Grįžti į pradinį puslapį/Return to the main page/Ritorna alla pagina principale

NEMOKAMAS ŽURNALAS (2025 RUDUO) "Rudens skonių kelionė"

Kviečiu jus leistis į šią kulinarinę kelionę kartu!

Šiame rudeninių skonių receptų rinkinyje rasite 15 paprastų, bet įdomių receptų – nuo spalvingų užkandžių iki pasakiškų desertų. 

Kiekvienas receptas – uostas, kuris kviečia trumpam sustoti, pasimėgauti, užsimiršti ir leistis į dar vieną nuotykį virtuvėje. 

Ruduo yra nuostabus metas. Tai lyg plačiai atverti vartai į sodrų, spalvingą pasaulį, kuriame laukia vaisių sodai, daržovių laukai, grybai, riešutai ir kitos gėrybės. Virtuvė šiuo metų laiku man tampa laivu, kuris plukdo per jaukių aromatų salas į netikėtų skonių uostus. 

Šis rinkinys nėra apie sveikatingumą – jis skirtas pasinerti į gilų, jausmingą rudenį, atrasti džiaugsmą mėgstamiausiuose sezono ingredientuose ir su meile apsivyniojus į jaukią antklodę pasimėgauti komfortišku maistu. 

Tegul kiekvienas kąsnis būna maža kelionė, kupina atradimų, jaukumo ir malonių prisiminimų.

Su šilčiausiais linkėjimais, 
Renata

Nuorodą į IŠBANDYTI RECEPTAI "Rudens skonių kelionė" (2025 RUDUO) rasite ČIA.

arba spauskite ant bet kurios nuotraukos

Ačiū, kad užsukote!

Grįžti į pradinį puslapį/Return to the main page/Ritorna alla pagina principale

Namų restoranas terasoje. Meniu, patikęs tiek suaugusiems, tiek vaikams.

Žolinės šventė mūsų šeimai – ypatinga. Prieš 16 metų būtent šią dieną atšventėme savo vestuves. Tuomet atrodė, kad ši data visada bus išskirtinė: minėsime ją laisvi nuo darbų ir mokyklų, galbūt leisdami atostogas prie jūros.

Tačiau, persikraustę į vokiškai kalbančią Šveicarijos dalį, supratome, kad kai kuriuose kantonuose Žolinės šventė nėra švenčiama. Be to, mokyklos čia prasideda rugpjūčio pradžioje, tad rugpjūčio 15-oji vaikams jau yra mokslo metų diena. 

Teko atrasti savus šventimo būdus. Jei tuo metu nesame atostogose, man labiausiai patinka švęsti namuose – savo erdvėje, kurią galiu papuošti taip, kaip noriu. Pasigaminame visai šeimai patinkančius patiekalus, būname atsipalaidavę, geros nuotaikos ir, žinoma, skaniai pavalgę.

Restoranuose mums švęsti sudėtinga – mūsų šeimos skoniai tokie skirtingi, kad niekada nerandame vietos, kur visi rastume tiek mums patinkančių, tiek sveikesnių patiekalų. Ne paslaptis, kad beveik visuose restoranuose Šveicarijoje vaikiškas meniu yra labai liūdnas (Chicken Nuggets su bulvytėmis, spagečiai su pomidorų padažu arba bolognese, bulvytės su dešrele, pica (Margherita arba Salami), burgeriai su bulvytėmis, žuvies piršteliai su bulvytėmis).

Mūsų situacija dažniausiai būna tokia: niekada nesutariame, į kurį restoraną eiti.

– „Mes norime sušių!“ – šaukia vaikai. Jų akys nušvinta vien išgirdus žodį sushi.

Tėtis iškart purto galvą:

– „Ne, tik ne sušiai! Geriau jau einam į libanietišką, ten bent jau normalus maistas – baba ghanoush, humusas, tabuleh…“

– „Fui…“ – šypteli Vėjas. – „Tada noriu burgerio!“

Ambra, susiraukusi, papurto galvą:

– „Aš gi mėsos nevalgau, bet gerai, valgysiu bulvytes su majonezu.“

Aš klausausi jų ginčo ir šypsausi. Man patiekalai turi būti gražūs, spalvingi, ir tikrai ne burgeris su bulvytėmis - kad valgydama pajusčiau šventę širdžiai ir akims. 

Bet esame išbandę ir tai, ir vos ant stalo atsiranda kokia įmantriau patiekta lėkštė, vaikai tuoj pat apsupa klausimais:

– „O kas čia toks?“

– „O iš ko čia padaryta?“

– „Mama, ar čia tikrai valgoma?“

Paragauja mažą kąsnelį… ir viskas.

Ir taip kas kartą sėdime prie stalo ir svarstome, kur eiti. Ar tikrai visi jausis šventiškai, jei švęsime ne namuose? Vienas nori vieno, kitas – visai ko kito. Galbūt todėl mes niekada nerandame „to vieno“ restorano – ir visada nusprendžiame švęsti namuose.

Bet šįkart sugalvojome įdomų žaidimą, kuris, žinojome, patiks vaikams. Nusprendėme vienam vakarui mūsų oranžeriją paversti tikru restoranu – tik mums patiems.

Visą maistą paruošiau iš anksto, kad žaidimo metu „padavėjams“ ir „virėjams“ būtų lengviau. Juk restorane reikia visko: tikro meniu, gražių dekoracijų, tikrų svečių ir malonių padavėjų. Kadangi oranžerijoje telpa tik vienas staliukas, nusprendėme, kad 19 val. vaikai bus svečiai, o mes – padavėjai. Tada 20 val. apsikeisime vietomis: mes būsime svečiai, o jie – padavėjai. 

Plačiau apie meniu su nuorodomis į receptus rasite puslapio pabaigoje.

Tai buvo pirmas toks mūsų bandymas, ir negaliu apsakyti, kaip smagiai viskas pavyko. Rolių žaidimai leidžia bent trumpam ištrūkti iš rutinos, priverčia pasitempti, labiau pasistengti ir sukuria ypatingą atmosferą net ir namuose.

Kai vakarieniavome dviese, galėjome ramiai pasikalbėti (to dažnai pritrūksta, kai valgome kartu su vaikais). O jie, savo ruožtu, kantriai laukė, teiravosi, ar skanus maistas, ar įpilti vandens – tiesiog atkartojo mūsų elgesį ir dėmesį, kurį buvome parodę jiems jų pačių vakarienės metu.

Geriausiai jaučiuosi, kai mane supa augalai ir gėlės, todėl jų visada auginu daug.

Oranžerijoje noksta puikūs geltoni vyšniniai pomidorai. Labai skanūs ir atsparūs ligoms.

Po to šiek tiek pasivaikščiojome, kad palengvintume virškinimą.

O vakare uždegėme daugybę žvakių ir mažų lempučių, ir mūsų vienos dienos restoranas pavirto ramiu stebuklingu kampeliu. Sėdėjome, gurkšnojome arbatą ir jautėme, kad magiją kuriame patys – ir mes patys esame jos dalis.

Plačiau apie šventės meniu

Užkandžiai

Pradėjome nuo vaikų mėgstamų brusketų su pomidorais, svogūnais ir alyvuogėmis su mūsų pačių kepta raugo duona – tai suteikė užkandžiui ypatingo skonio. 

Klasikinį itališkų brusketų receptą galite rasti čia.

Nepamiršome ir dar vienos visų mėgstamos klasikos – humuso, patiekto su šviežiais agurkais iš mūsų -stogo daržo.

Pagrindiniai patiekalai

Čia ilgai nesvarsčiau – pagaminau tris rūšis sušių, tokių, kokius labiausiai mėgsta vaikai ir aš pati (su lašiša, avokadu ir agurkais). 

O tėčiui paruošiau baba ganoush. Žinau, kad tai dažniau laikoma užkandžiu, bet jis taip norėjo šio patiekalo kaip pagrindinio, kad padariau išimtį.

Desertai

Vaikams – klasikinis itališkas mūsų močiutės tiramisu. Beje, kai vaikai buvo mažesni, tiramisu gamindavau su kava be kofeino ir, žinoma, be alkoholio. Dabar, kai jie jau paaugę, dedu įprastą kavą, be alkoholio.

Tėčiui – tiramisu be cukraus (tik su tiek, kiek jo yra savoiardi sausainiuose). 

Ir dar – vaisiai man.

Vaikai po šventės sakė, kad tai buvo viena įsimintiniausių švenčių per visus metus, ir tikrai negaliu su jais nesutikti – buvo išties magiška.

I’m back. Nostalgijos trupiniai.

Porą savaičių man galvoje kirbėjo šis įrašas, ir pagaliau prisėdau – sudėliojau žodžius į vieną visumą.

Grįžtu. 

Ir šįkart – visa širdimi, tikėdama, kad pasiliksiu ilgam. Dešimtmečio kelionė per pokyčius, išbandymus ir atradimus mane vėl atvedė į pradžių pradžią – ten, kur galiu kvėpuoti laisvai ir būti tiesiog Renata: dabar jau mama su patirtimi, virtuvės fėja, menininke, kūrėja, savo gyvenimo pasakotoja, meilės ambasadorė. 

Galbūt netrukus pavyks į savo ekrano kulinarinius pasidalinimus įtraukti ir visą šeimą, nes šiandien virtuvėje esu ne viena – kartu su manimi čia sukiojasi ir vyras, ir vaikai. 

Visi esame entuziastingi virtuvės fanatikai, tad kartais net tenka pasiginčyti, kas šiandien stos prie puodų, o kas liks „už kadro“. Virtuvė mūsų maža – visi joje tilpti negalime, nes užpakaliais trintis tiesiog nėra kur. 

Per pastarąjį dešimtmetį vyras Gabrielius virtuvėje užėmė vis tvirtesnę poziciją. Drąsiai galiu sakyti, kad būtent aš supažindinau jį su sveikesnės mitybos principais – pradėjau gaminti daug augalinės kilmės patiekalų, supažindinau su gydytojo Mark Heimann sveikos gyvensenos idėjomis. Ir vis dėlto, pastaraisiais metais mano mokinys pranoko mokytoją.

Pamenu, kaip jis – mano vyras, tikras italas – pusryčiams valgydavo vien saldžius patiekalus (šiame įraše trumpai rašiau apie tradicinius italų pusryčius) ir dievindavo makaronus. O dabar pusryčiams kerta tofu su agurkais, vaisiais ir riešutais. Atsisakė ne tik perdirbto maisto, glitimo, krakmolingų daržovių, kavos ir alkoholio, bet ir cukraus – visiškai. Net šaukštelio mano naujo torto ar glotnučio su cukrumi, agavų sirupu, medumi ar kitu natūraliu saldikliu neparagauja. Kodėl? Nes tai tapo jo gyvenimo būdu, jo identitetu. Grožis šitame procese – mūsų vienas kito neribota laisvė, net jei mano įsitikinimai („galima“ tik su saiku) nesutinka su jo. Jo vienintelės „cheat days“ yra tik per Kalėdas ir Velykas.

Šiek tiek istorijos.

Pamenu, kai laukiausi savo vyresnėlio Vėjo, kuriam dabar jau trylika, labai daug gaminau – tai buvo patys turtingiausi metai „Išbandytų receptų“ istorijoje. Gaminau ir daug publikavau net tada, kai jis gimė, o tada netrukus pradėjau kurti savo papuošalus. Vos per kelerius metus ši nauja veikla atvedė mane iki tarptautinių žinomų įmonių (ir atitolino nuo mano mylimo tinklaraščio, tiesiog nebuvo kada), kuriose iki šiol dirbu papuošalų dizainere Šveicarijoje. 

Mano kurtais papuošalais puošėsi Jennifer Lopez, Camila Cabello, Hailey Bieber, Laetitia Guarino (buvusi Mis Šveicarija), vokiečių reperis Reezy ir kitos garsios asmenybės. Papuošalai buvo publikuoti žurnaluose Vogue, Elle, L’Officiel, Preziosa, Collection, Annabelle bei kituose, taip pat pristatyti „Artgenève“ – šiuolaikinio ir modernaus meno mugėje Ženevoje, Šveicarijoje. 

Taip pat mano kurto kaklo papuošalo piešinys puikuojasi Gübelin brangakmenių muziejuje, Liucernoje, Šveicarijoje (aplankykite, jei kada lėksite pro šalį). Šis papuošalas kainavo daugiau nei 350 tūkstančių eurų ir buvo parduotas privačiam klientui dar prieš jo oficialų pristatymą.

Šiandien prisėdau ir perskaičiau savo laiškus sau, kuriuos parašiau labai seniai. Raudonu tušu – laiškas sau prieš surandant savo gyvenimo meilę, kupinas vilties, kad man pavyks. 

Juodu tušu – laiškas sau jau suradus savo žmogų (dar iki vaikų), persikėlus į Italiją be plano, darbo, visiškoje nežinioje, bet su tikėjimu, kad viskas bus gerai. 

Šių laiškų neskaičiau ištisus dešimtmečius, tačiau tai, ką radau perskaičius, mane nuramino. Gyvenimas visada vyksta pagal planą, ir šiandien aš esu ten, kur turiu būti. Šie laiškai moko gyventi šiame momente, o ne ateitimi, ir tuo pačiu neužstrigti praeityje.

Kol kas laiškų turinio dar nenoriu publikuoti viešai, nes jie labai jautrūs, bet tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu pasidalinti jais savo išbandytų "gyvenimo" receptų knygoje.

Bet čia "Išbandytuose Receptuose", net ir po daugybės garsenybių vaikymosi metų, vaikščiojimų tik su aukštakulniais non stop (kas gerokai iškreipė mano pėdas), aš galiu drąsiai teigti, kad esu ta pati Renata, kuri kadaise rašė sau laiškus apie tai, kad net jei neturi mylinčios, palaikančios ir pasiturinčios šeimos, vis tiek gali rasti savo meilę (aš ją radau 2007-aisiais – savo mylimą vyrą italą Gabrielių), sukurti šeimą (su juo auginame du nuostabius vaikus), susikurti puikią karjerą (tikriausiai pavyko, bet jei perskaitysite šį įrašą, suprasite, kad galbūt dėl kitų dalykų aš vaikiausi to tarptautinio pripažinimo) ir sukurti jaukius, emociškai stabilius namus (stengiuosi).

Nenuostabu, kad tiek daug metų nebuvau čia – buvau labai nutolusi nuo viso pasaulio, o ypač nuo savęs.

O kodėl dabar grįžtu?

Galų gale tai Vėjas, mano sūnus, jo entuziazmas virtuvei, begalinis noras kurti ir svajonė tapti garsiu šefu privertė mane sustoti ir susimąstyti. Tai tarsi mano 360 laipsnių kampas, tarsi vidinis orientyras ir kompasas, kuris tyliai sako: viskas vyksta taip, kaip turi vykti, viskas grįžta su kaupu – tereikia tik jausti ir tuo tikėti. Tas žinojimas, tas vidinis pojūtis, kurio negali aprašyti žodžiais, visada veda teisinga kryptimi. Kaip sakoma, obuolys nuo obels netoli nurieda. Bet kuriuo atveju Vėjo entuziazmą virtuvei priimu kaip ženklą iš visatos – ir grįžtu, nes tiesiog negaliu negrįžti.

Ir kol rašau šiuos paskutinius žodžius, man skruostais rieda ašaros. Net nežinau kodėl, bet tai – tikra emocija, kurioje noriu pabūti ilgiau.

O dabar labai norėčiau išgirsti ir jūsų istorijas: kuo gyvenate, kas jus įkvepia, kokias pergales švenčiate? Pasidalinkite komentaruose – man bus nepaprastai įdomu sužinoti jūsų istorijas!

Lemon Yellow Easter

Story telling photo collection. My new way of blogging.
All the photos  ©2020 Išbandyti Receptai; Instagram @RenataPocccia & @Official_IsbandytiReceptai

Pumpkin and pomegranate soup

Story telling photo collection. My new way of blogging.
All the photos  ©2020 Išbandyti Receptai; Instagram @RenataPocccia & @Official_IsbandytiReceptai