Pirmiausia noriu pakalbėti apie rimtus dalykus – apie emocinę sveikatą.
Džiugu, kad šiandien apie tai kalbama vis garsiau. Tačiau kartu matau, kiek daug žmonių vis dar nesupranta, iš kur kyla emocinės problemos. Prisipažinsiu – ir pati ilgai nesigilinau. Galbūt todėl, kad atrodė, jog viskas yra gerai? Šeima, karjera, kelionės... Buvau panirusi į dabartį, į visus tuos „pozityvius dalykus“, storu sluoksniu užmaskuodama praeities skausmus. Kartais tie skauduliai vis išlįsdavo – paverkdavau, pasiguosdavau vyrui, kuris yra ir mano geriausias draugas, ir viskas lyg praeidavo.
Kai augau, o vėliau ir studijų metais, apie emocinę sveikatą beveik niekas nekalbėjo. Psichologai buvo skirti tik tiems, kurie turėjo „rimtų“ problemų – nors dabar tas skirstymas atrodo keistas: tarsi vienos problemos būtų „pakankamai rimtos“, o kitos – nevertos dėmesio.
Bet apie ką aš čia iš tikrųjų?
Pradėkime nuo pradžių. Užaugau disfunkcinėje šeimoje. Tėtis piktnaudžiavo alkoholiu (ir vis dar tai daro), o mama stengėsi užkamšyti visas spragas. Dirbo, rūpinosi ūkiu – karvėmis, kiaulėmis, vištomis – ir visa šeima, kad būtume pavalgę, aprengti.
Kas tokioje aplinkoje galėjo galvoti apie vaikų emocinę sveikatą, apie vidinį saugumą ar stabilumą?
Manau, daugeliui tai pažįstama. Tai buvo „kiti laikai“ – augome žaisdami laukuose, degindami plastiką laužuose kur ten pat kepėme bulves, septynių metų mėgindami perplaukti tvenkinį be suaugusiųjų priežiūros, o žiemą – eidami per ploną ledą, kuris bet kada galėjo įlūžti...
Po daugelio metų, kai pati tapau mama, mane tarsi antausiu trenkė mano praeities realybė – supratau, kad iš tiesų viskas buvo labai blogai. Kad tų, kurie turėjo būti šalia – užjausti, padėti, apsaugoti – tiesiog nebuvo. Mama kiek galėjo rūpinosi mano fizine sveikata, kad būčiau pavalgiusi, aprengta. Bet ne emocine. Tėtis tarsi buvo, bet iš tiesų – jo nebuvo, net jei gyvenome tuose pačiuose namuose. Ir visa tai paliko žymes.
Štai problemų sąrašas, su kuriomis dažnai susiduria suaugę vaikai, augę emociškai neprieinamoje arba disfunkcinėje šeimoje:
1. Žema savivertė
– Jaučiasi nevertingi, nepakankami, nuolat abejoja savimi.
2. Emocinis atšalimas
– Sunku atpažinti, išreikšti ar priimti jausmus – tiek savo, tiek kitų.
3. Artimų santykių sunkumai
– Bijoma intymumo arba per stipriai prisirišama, dažnai kartojami toksiški modeliai.
4. Nuolatinis kaltės ir gėdos jausmas
– Jaučia atsakomybę už kitų jausmus ar problemas, net kai tai nėra jų kaltė.
5. Perfekcionizmas ir perdegimas
– Bando „užsitarnauti“ meilę per pasiekimus, dažnai pervargsta.
6. Nerimas ar depresija
– Nuolatinė įtampa, vidinis tuštumos jausmas, nuovargis.
7. Sunkumai pasitikėti kitais
– Įtarumas, emocinis atsiribojimas arba nuolatinis baimės jausmas būti paliktam.
8. Savęs aukojimas
– Nepaiso savo poreikių, nuolat stengiasi įtikti kitiems.
9. Priklausomybės (medžiagos, darbas, santykiai)
– Ieško nusiraminimo išorėje, kad pabėgtų nuo vidinio diskomforto.
10. Tapatumo krizė
– Nežino, kas yra, ko nori ar ką jaučia – gyvena „kitų gyvenimą“.
Aš nesu psichologė, bet iš savo patirties galiu pasakyti: patyriau visus dešimt išvardytų dalykų. O gal net ir daugiau. Be emocinės nepriežiūros buvo ir nuolatiniai barniai, apkalbos, įtampa namuose, įvairūs nesutarimai – visa tai paliko savo pėdsaką.
Nenoriu dalinti patarimų, kaip spręsti emocines problemas ar gydyti vaikystės traumas. Tačiau šiemet nusprendžiau atviriau dalintis savo istorija – tuo, kas man padėjo pasijusti geriau. Nes tikiu: jei padėjo man, galbūt padės ir tau.
Ir apskritai – turime pradėti normalizuoti tai, kad emocinė sveikata yra ne mažiau svarbi nei fizinė.
Ir tai nėra priekaištas. Mūsų tėvai patys nebuvo susitvarkę su savo problemomis ir traumomis. Jie gyveno su tuo, ką žinojo, ir davė tiek, kiek tuo metu galėjo duoti. Tai nereiškia, kad to, ką gavome, mums pakako – tiesiog buvo taip, kaip buvo.
O mano pareiga šiandien – paleisti visus skaudulius, išgedėti tai, ko neturėjau ir ko niekada negalėsiu turėti, ir stengtis būti geresne mama savo vaikams.
Per pastaruosius metus, kol buvau pristabdžiusi tinklaraščio rašymą, daug dirbau (mano pagrindinis darbas – profesionali papuošalų dizainerė), bet tuo pačiu ir augau (emociškai) – kiek tik galėjau rūpinausi savimi.
Perskaičiau daugybę knygų, lankiausi pas psichoterapeutą, klausiau daugybės tinklalaidžių apie vidinį augimą. Sportavau. Dviem metams tapau vegetare – vėliau grįžau prie flexitarinės mitybos. Mokiausi medituoti, klausytis savo kūno ir vidinio balso.
Buvo laikotarpių, kai atrodė, kad niekas nepadeda – arba padeda tik trumpam.
Kol galiausiai atradau ją.
TĄ knygą.
Knyga, kuri kardinaliai pakeitė mano gyvenimą, yra „Suaugę emociškai nebrandžių tėvų vaikai. Kaip pagyti nuo žaizdų, kurias paliko emociškai tolimi, atstumiantys ar į save įsitraukę tėvai“ (originalus pavadinimas: Adult Children of Emotionally Immature Parents), kurią parašė Lindsay C. Gibson, klinikinės psichologijos mokslų daktarė. Knyga išleista lietuvių kalba 2022 metais leidyklos „Vaga“, o vertėja – Laura Vilčinskaitė.
Jei mano pasakojimas tau pasirodė artimas, įkvepiantis ar palietė tai, ką dažnai slepiame iš gėdos, noriu, kad žinotum: tu nesi viena / vienas.
Esu atvira nuoširdžiam pokalbiui šia tema. Jei kam norisi pasidalinti savo patirtimi – komentaruose ar privačiose žinutėse – atsakysiu visiems be išimties. Taip pat, jei kažkas norėtų pakviesti mane į tinklalaidę ar kitą pokalbį, kur galima kalbėti apie vaikystės patirtis, emocinį augimą ar kelią į sąmoningą tėvystę – esu pasirengusi.
Tik kalbėdami, dalindamiesi ir normalizuodami įvairias patirtis galime pasijusti geriau. Kai nustojame slėpti, gėdytis ar lyginti savo kelią su kitų, atsiranda vietos išgijimui, ryšiui ir atjautai – tiek sau, tiek kitiems.
Juk kas gali mus suprasti geriau nei žmonės, kurie patys yra išgyvenę kažką panašaus? Kartais paprastas žinojimas, kad nesi vienas, jau padeda žengti pirmą žingsnį link gijimo.
Pabaigai noriu pasidalinti receptu – naminės raugo duonos, kartu su visa procedūra, kaip pasigaminti raugą namuose.
Naminis raugas man yra tarsi mūsų emocinės sveikatos metafora. Jis primena, kaip svarbu rūpintis savimi laiku ir nuosekliai. Jei nepasirūpini rauginiu laiku, jis tiesiog miršta arba sugenda – taip pat, kaip ir mūsų vidinis emocinis pasaulis gali „išdžiūti“ ar „supūti“, jei negauna dėmesio, priežiūros ir laiko.
Raugas reikalauja kantrybės, meilės ir nuolatinio dėmesio – taip pat, kaip ir mes patys.
Ir dar – jei būčiau žinojusi, kad naminį raugą pasigaminti iš tiesų taip paprasta, nebūčiau tiek ilgai dvejojusi ir galvojusi, kad man tikrai nepavyks, arba kad neturėsiu laiko jį nuolat maitinti ir prižiūrėti.
Bet štai – mano raugui jau daugiau nei pusė metų. Mes net keliavome ir atostogavome po kelias savaites, tačiau jis vis dar gyvas.
Galiausiai išmokau visų triukų, kaip juo rūpintis, ir dabar kiekvieną savaitę namuose kepu šviežią, sveiką raugo duoną. Mano vaikai ją dievina! Jai reikia vos keturių ingredientų: naminio raugo, vandens, miltų ir druskos – ir tiek!
Pamenu, pavasarį keliavome į Ameriką. Viename „Whole Foods“ prekybos tinkle, kuris garsėja sveikesniu maistu, nusipirkome raugo duonos kepalą. Skonis buvo keistokas, todėl ėmiau skaityti ingredientus – ir plaukai pasišiaušė: kiek visko pridėta! Nors iš tiesų pakanka vos keturių ingredientų, kad iškeptum nuostabią, natūralią duoną, kuri kambario temperatūroje nesupelyja net daugiau nei savaitę.
Kodėl turėtume kimšti visus tuos konservantus ten, kur jų visiškai nereikia?
Todėl visiems, kuriems rūpi jų pačių ir vaikų sveikata, rekomenduoju kepti duoną namuose. Tai labai, labai paprasta.
Kodėl raugo duona yra sveikesnė už paprastą duoną?
Raugo duona gaminama naudojant natūralų raugą – gyvą mikroorganizmų kultūrą, kuri fermentuoja tešlą. Šis procesas suteikia daug privalumų:
-
Gerina virškinimą. Fermentacija suskaido gliuteną ir angliavandenius, todėl raugo duona yra lengviau virškinama nei įprasta duona.
-
Mažesnis glikemijos indeksas. Raugo duona lėčiau keliauja per virškinimo traktą, todėl kraujo cukraus lygis kyla palaipsniui, padedant išvengti staigių energijos svyravimų.
-
Didesnis maistinių medžiagų įsisavinimas. Fermentacijos metu suskaidomi fitinatai – junginiai, kurie paprastai trukdo įsisavinti mineralus, tokius kaip geležis, magnis ir cinkas.
-
Natūralus konservantas. Raugas gamina organines rūgštis, kurios stabdo pelėsių ir bakterijų dauginimąsi, todėl duona ilgiau išlieka šviežia.
-
Geresnis skonis ir tekstūra. Dėl fermentacijos raugo duona turi natūralų rūgštelės skonį ir purus minkštimą, kuris daugelio žmonių labiau patinka.
1 diena: Sumaišykite miltus su vandeniu
Šiuo metu raugas dar tik pradeda formuotis: aktyvinasi įvairūs mikroorganizmai, vyksta natūrali fermentacija, todėl kvapas gali būti intensyvesnis ir ne itin malonus.
Svarbiausia – kantrybė. Po kelių dienų raugas pradeda stabilizuotis, kvapas tampa švelnesnis, primenantis rūgščią tešlą ar kefyrą, o paviršiuje atsiranda vis daugiau smulkių burbuliukų – tai ženklas, kad procesas vyksta teisingai.
2 diena: Išmaišykite
3–7 dienos: Kasdien išmeskite dalį ir maitinkite, kol raugas taps aktyvus
Nuo šio momento raugui nebereikia deguonies.
Kai jis jau aktyvus ir stabilus, galite jį maitinti ir laikyti sandariame stikliniame inde su dangteliu. Po maitinimo palikite raugą kambario temperatūroje dar maždaug 30–60 minučių, kad suaktyvėtų, o tada perkelkite į šaldytuvą. Ten jis gali saugiai laukti net iki savaitės – ir tikrai nemiršta!
Paprastas savaitinis maitinimas:
➤ 60 g vandens
➤ 60 g miltų
Jei išvykstate ilgesniam laikui (pvz., daugiau nei 2 savaitėms):
Pamaitinkite didesne porcija – apie 200 g vandens ir 200 g miltų. Taip raugas išliks gyvybingas ilgiau net ir be jūsų priežiūros.
Patarimas:
Jei po ketvirtos dienos raugas vis dar atrodo vangus, galima jį „pastiprinti“ – įdėkite dar 2 šaukštus miltų ir 2 arbatinius šaukštelius vandens maždaug po 12 valandų nuo paskutinio maitinimo.
Šiame „Facebook“ kataloge surinkau visas savo raugo ir duonos nuotraukas, kurias radau telefone. Pastebėsite, kad pradžioje raugas turi mažai burbuliukų – nes tai buvo pati pradžia. Pirmoji duona irgi buvo sunki, klampi – raugas dar buvo jaunas ir neaktyvus.
Tačiau artėjant prie katalogo pabaigos matysite, kaip viskas keitėsi: šiandien mano duona puikiai kyla ir iškepa tiesiog tobulai. Šiandien raugui kiek daugiau nei pusė metų.
Kaip suprasti, kad raugas jau paruoštas kepimui?
-
Raugas reguliariai kyla ir dvigubėja po kelių nuoseklių maitinimų.
-
Matomi smulkūs burbuliukai paviršiuje ir indo šonuose.
-
Skleidžia malonų, švelniai rūgštų, fermentuotą kvapą.
-
Konsistencija tampa puri ir lengva – tarsi prisotinta oro.
Kaip išsikepti duoną su raugu?
krepšelis duonai kildinti (patogiausias su drobiniu įdėklu prie kurio tešla ne taip prilimpa),
ketaus puodas su dangčiu („Dutch oven“),
duonos kepimo kilimėlis (nebūtina, bet patogu, nes nereikia naudoti kepimo popieriaus ir duona neprilimpa prie puodo dugno).
Pirmus kartus kepiau stiklo inde su dangčiu – kol galiausiai įsigijau ketaus puodą. Galiu drąsiai pasakyti: skirtumas milžiniškas. Duona, kepta ketaus inde, būna žymiai puresnė, aukštesnė ir traškesnė.Pirmuosius kartus kepiau tiesiog stikliniame kepimo inde su dangčiu, kol įsigijau ketaus puodą. Galiu drąsiai pasakyti, kad skirtumas tarp kepimo skirtinguose induose yra labai didelis. Duona, iškepta ketaus inde, būna kur kas puresnė ir aukštesnė.
Tešlai reikės:
2 šaukštų duonos raugo,
Viso pirmos stadijos raugo,
300 g vandens,
540 g pilno grūdo arba ruginių miltų,
Paruošimas
-
Pirmąją stadiją sumaišykite ir palikite šiltai apie 2 val. (puikiai tinka orkaitė su įjungta šviesa – ji suteikia švelnią šilumą).
-
Kai raugas suaktyvėja (matosi burbuliukai), sumaišykite jį su visais antros stadijos ingredientais. Išminkykite tešlą.
-
Tešlą sukrėskite į miltais pabarstytą kildinimo krepšelį. Palikite šiltai 2–4 val. – kol tešla gražiai pakils.
Kepimas
Įkaitinkite orkaitę iki 250 °C. Tuščią ketaus puodą įdėkite į orkaitę ir kaitinkite jį apie 1 valandą.
Atsargiai išimkite karštą puodą ir atsargiai įverskite iškilusią duonos tešlą (aš tai darau tiesiai iš kildinimo krepšelio). Dekoruokite aštriu peiliuku duonos viršutinę dalį (nebūtinai), orkaitės temperatūrą sumažinkite iki 230 °C ir kepkite maždaug 40-60 min. Po 40 min. duona jau bus iškepus, jei norite kiek rudesnės ir traškesnės plutos, paskutines minutes nuimkite dangti ir kepkite be jo (nebūtinai).
Tuo pačiu noriu atsiprašyti visų, kurie dalyvavo mano praeitame Kalėdų konkurse. Deja, jis nepavyko dėl per mažo dalyvių skaičiaus. Nuoširdžiai dėkoju tiems, kurie visgi dalyvavo, ir atsiprašau, kad neinformavau, jog konkursas buvo atšauktas – to neturėjo nutikti.
Tikiuosi, kad šiemet pavyks geriau, nes mane vėl pagavo tinklaraščio rašymo entuziazmas – ir labai tikiuosi, jog jis neišblės. Per visus šiuos metus, kol buvau dingusi, sukaupiau tiek patirties, minčių ir receptų, kad nekantrauju viskuo pasidalinti.
Noriu kalbėti ne tik apie receptus, bet ir apie gyvenimą – tiek apie jo sunkesnes, tiek apie gražesnes puses, apie keliones, kasdienius atradimus ir, žinoma, pasidalinti tuo šilumos jausmu ir buvimu kartu čia ir dabar.
Labiausiai pasiilgau jūsų – skaitytojų, sekėjų, bendraminčių. Jūsų palaikymas man buvo labai svarbus, net kai tyliai tvarkiausi su savimi.
Ačiū, kad esate. 💛
No comments:
Post a Comment