Namų restoranas terasoje. Meniu, patikęs tiek suaugusiems, tiek vaikams.

Žolinės šventė mūsų šeimai – ypatinga. Prieš 16 metų būtent šią dieną atšventėme savo vestuves. Tuomet atrodė, kad ši data visada bus išskirtinė: minėsime ją laisvi nuo darbų ir mokyklų, galbūt leisdami atostogas prie jūros.

Tačiau, persikraustę į vokiškai kalbančią Šveicarijos dalį, supratome, kad kai kuriuose kantonuose Žolinės šventė nėra švenčiama. Be to, mokyklos čia prasideda rugpjūčio pradžioje, tad rugpjūčio 15-oji vaikams jau yra mokslo metų diena. 

Teko atrasti savus šventimo būdus. Jei tuo metu nesame atostogose, man labiausiai patinka švęsti namuose – savo erdvėje, kurią galiu papuošti taip, kaip noriu. Pasigaminame visai šeimai patinkančius patiekalus, būname atsipalaidavę, geros nuotaikos ir, žinoma, skaniai pavalgę.

Restoranuose mums švęsti sudėtinga – mūsų šeimos skoniai tokie skirtingi, kad niekada nerandame vietos, kur visi rastume tiek mums patinkančių, tiek sveikesnių patiekalų. Ne paslaptis, kad beveik visuose restoranuose Šveicarijoje vaikiškas meniu yra labai liūdnas (Chicken Nuggets su bulvytėmis, spagečiai su pomidorų padažu arba bolognese, bulvytės su dešrele, pica (Margherita arba Salami), burgeriai su bulvytėmis, žuvies piršteliai su bulvytėmis).

Mūsų situacija dažniausiai būna tokia: niekada nesutariame, į kurį restoraną eiti.

– „Mes norime sušių!“ – šaukia vaikai. Jų akys nušvinta vien išgirdus žodį sushi.

Tėtis iškart purto galvą:

– „Ne, tik ne sušiai! Geriau jau einam į libanietišką, ten bent jau normalus maistas – baba ghanoush, humusas, tabuleh…“

– „Fui…“ – šypteli Vėjas. – „Tada noriu burgerio!“

Ambra, susiraukusi, papurto galvą:

– „Aš gi mėsos nevalgau, bet gerai, valgysiu bulvytes su majonezu.“

Aš klausausi jų ginčo ir šypsausi. Man patiekalai turi būti gražūs, spalvingi, ir tikrai ne burgeris su bulvytėmis - kad valgydama pajusčiau šventę širdžiai ir akims. 

Bet esame išbandę ir tai, ir vos ant stalo atsiranda kokia įmantriau patiekta lėkštė, vaikai tuoj pat apsupa klausimais:

– „O kas čia toks?“

– „O iš ko čia padaryta?“

– „Mama, ar čia tikrai valgoma?“

Paragauja mažą kąsnelį… ir viskas.

Ir taip kas kartą sėdime prie stalo ir svarstome, kur eiti. Ar tikrai visi jausis šventiškai, jei švęsime ne namuose? Vienas nori vieno, kitas – visai ko kito. Galbūt todėl mes niekada nerandame „to vieno“ restorano – ir visada nusprendžiame švęsti namuose.

Bet šįkart sugalvojome įdomų žaidimą, kuris, žinojome, patiks vaikams. Nusprendėme vienam vakarui mūsų oranžeriją paversti tikru restoranu – tik mums patiems.

Visą maistą paruošiau iš anksto, kad žaidimo metu „padavėjams“ ir „virėjams“ būtų lengviau. Juk restorane reikia visko: tikro meniu, gražių dekoracijų, tikrų svečių ir malonių padavėjų. Kadangi oranžerijoje telpa tik vienas staliukas, nusprendėme, kad 19 val. vaikai bus svečiai, o mes – padavėjai. Tada 20 val. apsikeisime vietomis: mes būsime svečiai, o jie – padavėjai. 

Plačiau apie meniu su nuorodomis į receptus rasite puslapio pabaigoje.

Tai buvo pirmas toks mūsų bandymas, ir negaliu apsakyti, kaip smagiai viskas pavyko. Rolių žaidimai leidžia bent trumpam ištrūkti iš rutinos, priverčia pasitempti, labiau pasistengti ir sukuria ypatingą atmosferą net ir namuose.

Kai vakarieniavome dviese, galėjome ramiai pasikalbėti (to dažnai pritrūksta, kai valgome kartu su vaikais). O jie, savo ruožtu, kantriai laukė, teiravosi, ar skanus maistas, ar įpilti vandens – tiesiog atkartojo mūsų elgesį ir dėmesį, kurį buvome parodę jiems jų pačių vakarienės metu.

Geriausiai jaučiuosi, kai mane supa augalai ir gėlės, todėl jų visada auginu daug.

Oranžerijoje noksta puikūs geltoni vyšniniai pomidorai. Labai skanūs ir atsparūs ligoms.

Po to šiek tiek pasivaikščiojome, kad palengvintume virškinimą.

O vakare uždegėme daugybę žvakių ir mažų lempučių, ir mūsų vienos dienos restoranas pavirto ramiu stebuklingu kampeliu. Sėdėjome, gurkšnojome arbatą ir jautėme, kad magiją kuriame patys – ir mes patys esame jos dalis.

Plačiau apie šventės meniu

Užkandžiai

Pradėjome nuo vaikų mėgstamų brusketų su pomidorais, svogūnais ir alyvuogėmis su mūsų pačių kepta raugo duona – tai suteikė užkandžiui ypatingo skonio. 

Klasikinį itališkų brusketų receptą galite rasti čia.

Nepamiršome ir dar vienos visų mėgstamos klasikos – humuso, patiekto su šviežiais agurkais iš mūsų -stogo daržo.

Pagrindiniai patiekalai

Čia ilgai nesvarsčiau – pagaminau tris rūšis sušių, tokių, kokius labiausiai mėgsta vaikai ir aš pati (su lašiša, avokadu ir agurkais). 

O tėčiui paruošiau baba ganoush. Žinau, kad tai dažniau laikoma užkandžiu, bet jis taip norėjo šio patiekalo kaip pagrindinio, kad padariau išimtį.

Desertai

Vaikams – klasikinis itališkas mūsų močiutės tiramisu. Beje, kai vaikai buvo mažesni, tiramisu gamindavau su kava be kofeino ir, žinoma, be alkoholio. Dabar, kai jie jau paaugę, dedu įprastą kavą, be alkoholio.

Tėčiui – tiramisu be cukraus (tik su tiek, kiek jo yra savoiardi sausainiuose). 

Ir dar – vaisiai man.

Vaikai po šventės sakė, kad tai buvo viena įsimintiniausių švenčių per visus metus, ir tikrai negaliu su jais nesutikti – buvo išties magiška.